Naujienos

Tarp Šventosios uosto molų visada buvo gyvybė. Nors jų medinės konstrukcijos tyliai nyko po bangomis, šalia jų tęsėsi kasdienybė: rytiniai išplaukimai į jūrą, vakariniai sugrįžimai, tyli stebėsena ir gyvenimas, susietas su gamtos ritmais.

Ši fotografijų paroda – tai pasakojimas apie vietą ir laiką, kur žmogus ir gamta susilieja į bendrą būvį. Apie molus, kurie išlieka ne tik kaip riba tarp kranto ir atviro vandens, bet ir kaip simbolinė jungtis tarp žmogaus ir jūros.

2009–2016 metais šventojiškis Gytis Venckus savo objektyvu fiksavo šį dviejų pasaulių susitikimo tašką. Visos parodoje pristatomos fotografijos – iš asmeninės jo kolekcijos. Nuotraukose numanomas žmogus – ne atskiras stebėtojas, o gamtos dalis: stovintis vėjyje, apsuptas paukščių skrydžio, žvelgiantis į horizontą. Kiekvienas kadras – tai akimirka, kurioje sustoja laikas, bet tęsiasi jausmas.

Fotografijose atsiskleidžia metų laikų kaita: rytinė vasaros šviesa, rudens vėjo įnešta įtampa, stingdanti žiemos ramybė, kai molai apsitraukia sniegu, o jūra lyg trumpam nutyla. Taip pat išryškėja senos medinės molo konstrukcijos detalės – vėjo ir druskos nugairintos lentos, surūdijusios vinys. Jos – lyg tylūs liudininkai, saugantys ilgus jūros prisilietimų metus.

Paroda – ne vien dokumentinis liudijimas apie nykstančią infrastruktūrą ar jūros galybę. Ji – apie vidinį ryšį su vieta. Apie tai, ką mato ir jaučia tas, kuris gyvena šalia jūros. Tai paroda apie gyvenimą prie molų, kur kiekviena diena prasideda nuo jūros ir baigiasi prie jos.