Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Miesto garbės piliečiai

Mikas Kostas Balčius (g. 1948 12 11)

 

Archeologas, istorikas, kraštotyrininkas, numizmatas, kolekcininkas, Palangos miesto garbės pilietis (2019)

Archeologas, istorikas, kraštotyrininkas, numizmatas, kolekcininkas, Palangos miesto garbės pilietis (2019)

 

M. Balčius gimė 1948 m. gruodžio 11 d. Šventojoje, senoje kuršininkų – Šventosios latvių – šeimoje. Oficialiai jis latvis, o pagal etninę grupę – kuršis. 1956 m. jis baigė Šventosios aštuonmetę mokyklą, vėliau – Palangos vakarinę vidurinę mokyklą.

M. Balčius, dar būdamas mokiniu, domėjosi archeologiniais radiniais. 1966 m. jis aptiko pirmuosius radinius ir apie tai pranešė muziejininkams. Archeologės Rimutės Rimantienės vadovaujamai archeologinei grupei ėmus kasinėti, Šventojoje atrastos akmens amžiaus gyvenviečių liekanos. 1967 m. M. Balčius atrado Elijos miestelio kultūrinius sluoksnius, 1990 m. kasinėjo Riciškės karčiamos vietą, 1991 m. – Būtingės dvarvietę.

Įvairiuose moksliniuose ir mokslo populiarinimo leidiniuose M. Balčius publikavo daug straipsnių Šventosios istorijos, kraštotyros, tautosakos, numizmatikos temomis. Knygai „Palangos istorija“ (Klaipėda, 1999) M. Balčius parašė skyrių „Elija ir Būtingė“. Palangos viešoji biblioteka parengė M. Balčiaus knygą „Iš Šventosios praeities“ (Palanga, 2016). Joje publikuojami tekstai, parašyti 1998–2015 m. apie Šventąją, jos istoriją, senųjų kuršių pėdsakus, kuršininkų tautosaką, etnografiją, šventojiškių bendruomenės tradicijas, valgius, naudotus žvejybos įrankius, žvejų papročius, vėjus ir kt.

 Šventojiškis tėvų name įkūrė archeologinių iškasenų ir senienų muziejų. Jo kolekciją sudaro Šventosios krašto antikvariniai baldai, archeologiniai radiniai, senoviniai žvejybos, kalvystės, medžio apdirbimo įrankiai, knygos, nuotraukos, buities daiktai, monetos, įvairios paskirties daiktai. Senų daiktų rinkimas – kolekcininko pomėgis. Palangos kurorto muziejui perduoti M. Balčiaus kolekcijos aprašai, turintys istorinę, archeologinę, kraštotyrinę vertę. Juose surinkta informacija apie Eliją, Šventąją, Riciškę, Būtingę, įvairių radinių sąrašai, tyrinėtų vietų planai, piešiniai, Šventosios apylinkėse vykusių kasinėjimų dokumentacija ir kt.

Kuršių palikuonis 1996 m. įkūrė Lietuvos kuršių draugiją ir jai vadovauja. Už nuopelnus latvių kultūrai, draugijos įkūrimą, jos veiklą ir kuršių tradicijų puoselėjimą Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga Miką Balčių apdovanojo Trijų žvaigždžių ordinu (2001). M. Balčiui įteiktas Palangos miesto 750 metų jubiliejinis medalis (2003), Latvijos respublikos nacionalinė folkloro premija (2005).

Kuriant meninės dokumentikos ilgametražį filmą apie Šventosios miestelį, jame gyvenančią ir pamažu nykstančią kuršininkų bendruomenę („Vėjų žemė“, 2016, režisierius E. Samsonas) savo įžvalgomis, istorijos žiniomis M. Balčius pasidalino su filmo kūrėjais, tapo vienu iš pagrindinių filmo herojų.

Kraštotyrininkas palaiko ryšius su muziejais, rengia pranešimus įvairiose konferencijose, seminaruose, skaito paskaitas kraštotyros temomis. Šventojiškiai jį vadina vaikščiojančia istorijos enciklopedija, Šventosios šviesuoliu, miestelio  metraštininku. M. Balčius aktyviai dalyvauja kurorto kultūriniame gyvenime.

2018 m. Šventosios bendruomenė, gausūs svečiai iš Lietuvos ir Latvijos gražiai paminėjo M. Balčiaus 70-metį, padėkojo už jo meilę kraštui, lietuviškos ir latviškos kultūros puoselėjimą. Jubiliatui skambėjo padėkos ir sveikinimų, linkėjimų žodžiai, dainos, jam įteikta Lietuvos kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson padėka ir Latvijos Respublikos Nepaprastojo įgaliotojo ambasadoriaus Einaro Semanio įvertinimas. Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Šiaulienė jubiliatui įteikė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio medalį.

2019 m. gegužės 30 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už išskirtinius nuopelnus Šventajai ir Palangai bei už reikšmingą indėlį į šio krašto istorijos ir archeologijos tyrinėjimus Mikui Kostui Balčiui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.

Nuotrauka iš Palangos viešosios bibliotekos nuotraukų fondo.

Naudota literatūra:

  • ČESNAVIČIENĖ, Irena. Mikelis Balčius: „Esu dvigubas kavalierius“, arba Kuršis nuo Šventosios. Palangos tiltas, 2002, gegužės 4, p. 4, 7.
  • GEDMINAITĖ, Vaidilė. Mikelis Balčius – Šventosios perdalinto pasaulio metraštininkas. Palangos tiltas, 2015, liepos 14, p. 3, 11.
  • GEDVILAITĖ, Rasa. Šventosios praeitis sugulė į kraštotyrininko Mikelio Balčiaus knygą. Palangos tiltas, 2016,  gruodžio 20, p. 4.
  • KISELIŪNAITĖ, Dalia. Šventojiškis Mikelis Balčius – Latvijos ordino kavalierius. Klaipėda, 2001, kovo 17.
  • Klebonui Vidmantui Griciui ir kraštotyrininkui bei archeologui Mikui Kostui Balčiui suteikti Palangos miesto garbės piliečių vardai. Vakarinė Palanga, 2019, birželio 5–8, p. 5.
  • LEKAVIČIENĖ, Agnė. Mikelis Balčius: „Esu kraštotyrininkas, archeologas, kolekcininkas...“ Palangos tiltas, 2012, kovo 16, p. 8. 
  • LUKAUSKIENĖ, Dana. Pajūrio šviesuolis, visą savo gyvenimą skyręs neatrastiems baltiškosios kultūros klodams. Vakarinė Palanga, 2018, gruodžio 19–22, p. 2, 6.
  • MUSTEIKYTĖ Dalia. Kuršių ainis svečiams siūlo pauostyti kamparo skrynią. Lietuvos rytas, 2000, liepos 29, p. 4.
  • SINUŠIENĖ, Ligita. Mikelis Balčius: „Kiekvienas nori žinoti, iš kur jis yra kilęs“. Vakarinė Palanga, 2009, gruodžio 12, p. 7.
  • SKIRIUTĖ, Milda. Šventojiškio namuose – akmens amžius. Palangos tiltas, 2006, vasario 11, p. 13.

Šliūpas Vytautas Jonas (1930 10 24 – 2017 08 23)

Šliūpas Vytautas    Inžinierius, visuomenės veikėjas, aktyvus skautas, spaudos bendradarbis, žymus išeivijos veikėjas, aušrininko Jono Šliūpo sūnus

Vytautas Jonas Šliūpas gimė 1930 m. spalio 24 d. Palangoje, aušrininko, pirmojo Palangos miesto burmistro dr. Jono Šliūpo ir palangiškės Grasildos Šliūpienės (Grauslytės) šeimoje. J. Šliūpui tai buvo antroji santuoka. Palangoje V. J. Šliūpas baigė pradinę mokyklą ir pirmąsias gimnazijos klases.

1944 m. spalio 4 d. jis su tėvais iš Lietuvos pasitraukė į vakarus, įsikūrė Austrijos, vėliau Vokietijos karo pabėgėlių stovyklose. 1944 m. lapkričio 6 d. mirė jo tėvas (Jonas Šliūpas atvyko iš Austrijos į Vokietiją Lietuviškojo komiteto kvietimu per Berlyno radiją sakyti kalbos Amerikos lietuviams,  ir jį ištiko infarktas). Vytautas mokėsi Tiubingeno, Niurtingeno lietuvių gimnazijose. 1947 m. sesuo dr. Aldona Šliūpaitė-Jankauskienė (1888–1980) pakvietė  apsigyventi Amerikoje, ir jiedu su motina atvyko į JAV.

1948 m. V. J.  Šliūpas baigė Eivon Leiko (Ohajo valstija) gimnaziją. Studijavo matematiką Ohajo Veslio universitete (1948–1951). 1951–1953 m. mokėsi Čikagoje, Ilinojaus technologijos institute, įgijo statybos inžinieriaus profesiją. 1954 m. magistro laipsniu baigė hidraulikos mokslus  Viskonsino  universitete Medisone.

Nuo 1958 m. V. J. Šliūpas gyveno ir dirbo daugelyje Europos, Afrikos, Pietų Amerikos, Azijos valstybių, kur buvo statomos hidroelektrinės, rengiami regionų drėkinimo ir sausinimo planai ir darbai. Nuo 1977 m. 7 metus dirbo Saudo Arabijoje, Artimuosiuose Rytuose.

V. J. Šliūpas priklausė daugeliui lietuvių ir amerikiečių organizacijų: Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai, JAV statybos ir karo inžinierių draugijoms, Prancūzų inžinierių klubui, buvo Tarptautinės drėkinimo ir sausinimo komisijos narys, Tarptautinio Rotary klubo narys, dalyvavo tarptautiniuose kongresuose. Jis aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1985 m. išėjo į pensiją, atsidėjo lietuviškai veiklai, daug dirbo įvairiose Amerikos lietuvių organizacijose. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių jaunimo veikloje: dirbo su skautais, „Naujienų“ dienraštyje leido skautų skyrelį, buvo pirmasis žurnalo „Lituanus“ rėmimo komiteto pirmininkas.

1987 m. V. J. Šliūpas įsteigė „Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvą“, rūpinosi tėvo rašytinio palikimo išsaugojimu, archyvo kaupimu. 2009 m. dr. J. Šliūpo archyvą jis perdavė Šiaulių universiteto bibliotekai. Universitetas įsipareigojo archyvą sutvarkyti, skleisti apie jį informaciją ir leisti juo naudotis visiems besidomintiems.

 Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, kraštietis labai dažnai lankėsi Lietuvoje. 1997 m. Lietuvoje atgautoje tėvo ir jo brolių žemėje (Auksučiuose, Šiaulių rajone) kartu su Kalifornijos universiteto Devise profesionalais pradėjo kurti žemės ūkio ir miškų ekologinio tvarkymo mokomąjį centrą. Įsteigtas „Auksučių fondas“ buvo skirtas šviesti ir remti Lietuvos smulkiuosius ūkininkus. Palangoje kraštietis- atgavo tėvo sodybos vieną pastatą.

V. J. Šliūpui suteiktas Šiaulių universiteto Garbės nario vardas.

Vytautas Jonas Šliūpas mirė 2017 m. rugpjūčio 23 d. Redvudo mieste Kalifornijoje, JAV.

Nuotrauka iš Palangos viešosios bibliotekos nuotraukų fondo.

Naudota literatūra:

  • KNIEŽAITĖ, Milda. Okupacijų palytėtas. Lietuvos žinios, 2014, balandžio 11, p. 1, 10–11.
  • Vytautas Šliūpas (1930 10 24 – 2017 08 23): [nekrologas]. Mokslo Lietuva, 2017, rugsėjo 4, p. 12.
  • Šliūpas Vytautas Jonas. Iš: Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964, t. 30, p. 63.
  • ŠLIŪPAS, Vytautas. Tėvas, kokį aš prisimenu. Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 2000. 194 p. ISBN 9986-766-19-2.

Oškinytė-Eimanavičienė Gražina (g. 1942 01 19)

Oskinyte Grazina

Dailininkė (grafikė), Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Palangos kūrybinės grupės „Mostas” narė, Palangos miesto garbės pilietė

Gražina Oškinytė gimė 1942 m. sausio 19 d. Kaune, aviacijos konstruktoriaus Broniaus Oškinio ir Birutės Obelenytės-Oškinienės šeimoje. G. Oškinytė 1959 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą. Vilniaus valstybiniame dailės institute studijavo grafiką.  1965 m., baigusi institutą, G. Oškinytė įgijo pramoninės grafikos specialybę.

Nuo 1965 m. G. Oškinytė-Eimanavičienė gyvena Palangoje. Ji dirbo dailininke Prekybos valdyboje, Statybos ir architektūros skyriuje, „Naglio“ kino teatre, turėjo užsakymų Klaipėdos dailės kombinate.

Nuo 1967 m. G. Oškinytė dalyvauja parodose. 1971 m. ji suruošė pirmąją personalinę parodą Klaipėdos dramos teatre. Nuo 1978 m. grafikė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, dalyvauja kasmetinėse klaipėdiečių ir bendrose respublikinėse dailės parodose. Dailininkė autorines parodas yra eksponavusi Palangoje, Klaipėdoje, Kretingoje, Telšiuose, Rusnėje, Juodkrantėje, Molėtuose, Biržuose, Švėkšnoje, Plungėje, Kėdainiuose, Šilutėje, Kaune, Vilniuje, Liepojoje, Jūrmaloje (Latvija), Kaliningrade (Rusija), Strasbūre (Prancūzija).

Grafikos darbuose dailininkė naudoja įvairias technikas – ofortą, akvatintą, kartono raižinį, tušą ir plunksną, monotipiją, piešia pastele ir grafitu. Jos darbų temos – dažnai baltiškos, susijusios su gamta. Sukurti darbų ciklai: „Piliakalniai“, „Žemės rūbas“, „Akmenų ženklai“, „Labas ir sudie“, „Pajūrio formos“, „Klodai“ ir kt.

G. Oškinytė-Eimanavičienė sukūrė skulptūras: „Interliudija“ (1985), kuri ilgus metus puošė Vasaros estrados kiemelį, o dabar eksponuojama Palangos skulptūrų parkelyje; stelą parko įkūrėjui E. Andrė atminti (2007), kuri prie vartų pasitinka Palangos Birutės parko lankytojus; keletą skulptūrų iš medžio.

Dailininkė gilinosi į heraldikos specifiką – atkūrė Palangos herbą. Daugeliui miesto įstaigų ir organizacijų (vaikų darželiams „Nykštukas“, „Pasaka“, „Gintarėlis“, „Ąžuoliukas“, ansambliams „Mėguva“ ir „Bočiai“, S. Vainiūno meno mokyklai, Palangos viešajai bibliotekai, Trečiojo amžiaus universitetui, Palangos botanikos parkui, Palangos kurorto muziejui, Lietuvos ir Prancūzijos kultūros draugijos Palangos skyriui) menininkė sukūrė logotipus. Paskelbus Palangą kultūros sostine, G. Oškinytė sukūrė ženklą „Palanga – Lietuvos kultūros sostinė 2013“. Palangos botanikos parko šimtmečiui ji sukūrė pašto ženklą, kalendorių, suvenyrinį leidinį „Birutės daina“, taip pat kvietimus ir plakatus kitoms svarbioms miestui progoms: Senosios vaistinės įkūrimo 150-mečiui, Palangos viešosios bibliotekos 50-mečiui, dr. J. Šliūpo 150-osioms gimimo metinėms, V. Jurgučio 112-osioms gimimo metinėms, „Laiminančio Kristaus“ skulptūros atstatymui. Pagal dailininkės G. Oškinytės piešinius ant Birutės kalno atkurtas stogastulpis 1863 m. sukilimo dalyviams atminti. Dailininkė daugeliui palangiškių sukūrė ekslibrisus, nupiešė Palangos miesto planą, skirtą interjerui (1977).

1983 m., įsikūrus Palangos menininkų kūrybinei grupei „Mostas“, tapo jos nare. Dailininkė aktyviai dalyvauja kūrybinės grupės veikloje: parodose, pleneruose, akcijose. Ji – tęstinio projekto „Šventosios žemės atminties ženklai“ dalyvė. 2002 m. dailininkė suruošė jubiliejinę parodą „Abipus horizonto“, išleido katalogą „Abipus horizonto“ (2002). 2012 m. eksponavo jubiliejinę parodą „Ties horizontu“, 2013 m. išleido kūrinių albumą „Sumanymai“, skirtą tėvo Broniaus Oškinio 100-osioms gimimo metinėms.

Dailininkė iliustravo knygas (E. Karnauskaitė „Iš smilčių“, „Užpustomi“ ir kt.), sukūrė viršelius knygoms „Audra Lukauskytė: publikacijos, atsiminimai, bibliografija“, „Palangos viešoji biblioteka laiko tėkmėje“.

Menininkė – dažna mokinių kūrybos konkursų vertinimų komisijų narė ir pirmininkė, buvusios savivaldybės kultūros tarybos narė, Palangos Sąjūdžio kūrimo grupės narė.

Grafikei 2005 m. suteiktas Meno kūrėjo statusas.

2015 m. G. Oškinytė-Eimanavičienė sukūrė Kryžiaus kelio stočių ciklą Kūlupėnų bažnyčiai.

2017 m. grafikė Palangoje pristatė jubiliejinę parodą „Piliakalniai“, išleido kūrybos albumą „Klodai“, Lietuvos Respublikos Seime kartu su skulptoriumi P. Baronu eksponavo parodą „Palanga ir Šventoji heraldikoje, grafikoje, medaliuose“.

2016 m. gruodžio 29 d. Palangos miesto savivaldybės taryba už aktyvią kultūrinę, visuomeninę veiklą ir svarų indėlį Palangos miestui, kuriant  bendruomenės kultūrinę gerovę,  dailininkei Gražinai Oškinytei-Eimanavičienei suteikė Palangos miesto garbės pilietės vardą. Palangos miesto garbės pilietės regalijos grafikei iškilmingai įteiktos 2017 m. balandžio 4 d. Palangos dienų metu.

Nuotrauka iš asmeninio Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės archyvo.

Naudota literatūra:

  • GEDVILAITĖ, Rasa. Kūrybos kloduose – ir Palanga, kuri už nuopelnus atitinkamai įvertino kūrėją. Palangos tiltas, 2017, sausio 20, p. 5, 9.
  • JOKUBAVIČIENĖ, Kristina. [Gražina Oškinytė-Eimanavičienė]. Iš: OŠKINYTĖ-EIMANAVIČIENĖ, Gražina. Klodai: grafika, tapyba, skulptūra. Palanga: Palangos kūrybinė grupė „Mostas“, 2017, p. 4–6. ISBN 978-609-95537-1-9.
  • Oškinytė-Eimanavičienė Gražina Viktorija. Iš: Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 231. ISBN 978-609-95578-0-9.
  • Paskelbtos dar dviejų Palangos miesto garbės piliečių pavardės. Vakarinė Palanga, 2017, sausio 7, p. 4.
  • STUKNYTĖ, Agnė. G. Oškinytė-Eimanavičienė: kūryba ties horizontu. Vakarinė Palanga, 2012, sausio 25, p. 7.

Omilanovska Malgoržata ( g. 1960 04 10)

Omilanovska Malgoržata

Lenkijos mokslininkė, kultūros istorikė, profesorė, habilituota daktarė, Palangos miesto garbės pilietė

Malgoržata Omilanovska (Małgorzata Omilanowska) gimė 1960 m. balandžio 10 d. Varšuvoje (Lenkija). Baigė Varšuvos universitetą,  Berlyno technikos universitete studijavo architektūrą. 2012–2014 m. M. Omilanovska buvo Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo viceministrė, 2014–2015 m. –  Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministrė.

Profesorė atliko išskirtinės svarbos ir vertės Palangai darbą – parašė ir paskelbė monografiją lenkų kalba: „Nadbałtyckie Zakopane. Połąga w czasach Tyszkiewiczow“ (2011). Ši knyga išversta į lietuvių kalbą: „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ (2014). Autorė daug metų tyrinėjo Tiškevičių laikų Palangą, pasitekdama įvairių šalių archyvinę, ikonografinę medžiagą, dokumentus,  ir yra geriausia to laikmečio Palangos istorijos  žinovė. M. Omilanovska Lietuvos dailės muziejaus metraštyje (t. 9, 2007) publikavo straipsnį „Franzo Schwechteno, Édouardo André ir Stanisławo Witkiewicziaus projektai Palangoje“. Jame pirmą kartą buvo paskelbti vokiečių architekto F. Schwechteno Palangos rūmų statybos brėžiniai, kurie buvo saugomi Berlyno archyve. Profesorės publikuoti brėžiniai labai pasitarnavo, atkuriant autentišką Palangos grafų Tiškevičių rūmų (dabar – Gintaro muziejus) struktūrą.

Profesorė Palangoje lankėsi 2015 m., kai po restauracijos buvo atidarytas atnaujintas Palangos gintaro muziejus. Tuometinė Lenkijos kultūros ministrė renginio metu pristatė savo monografiją „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“.

2016 m. gruodžio 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už Palangos miesto vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje savo darbais ir veikla mokslo, kultūros srityse bei ypatingus nuopelnus Palangos miestui profesorei, habilituotai daktarei Malgoržatai Omilanovskai suteiktas Palangos miesto garbės pilietės vardas.

2018 m. rugsėjo 15 d. per iškilmingą ceremoniją, vykusią kurhauze, M. Omilanovskai įteiktos Palangos miesto garbės pilietės regalijos. Pasveikinti naująją Palangos miesto garbės pilietę atvyko ir svečių iš Lenkijos. Pirmasis ją pasveikino Lenkijos instituto direktorius Marcin Lapczynski. Per ceremoniją vertėjavo Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijos Respublikoje kultūros atašė Rasa Rimickaitė.


 Nuotrauka iš Palangos viešosios bibliotekos nuotraukų fondo.

Naudota literatūra:

  • JEGELEVIČIUS, Linas. Buvusi Lenkijos kultūros ministrė: „Mero juokai buvo ne be pagrindo“. Palangos tiltas, 2017, sausio 24, p. 4.
  • Paskelbtos dar dviejų Palangos miesto garbės piliečių pavardės. Vakarinė Palanga, 2017, sausio 7, p. 4.

Balčius Mikelis (g. 1948 12 11)

Balcius Mikelis  Savamokslis archeologas, istorikas, kraštotyrininkas, numizmatas, kolekcininkas    

M. Balčius gimė 1948 m. gruodžio 11 d. Šventojoje. Oficialiai jis latvis, o pagal etninę grupę – kuršis. 1956 m. jis baigė Šventosios aštuonmetę mokyklą, vėliau – Palangos vakarinę vidurinę mokyklą. M. Balčius, dar būdamas mokiniu, domėjosi archeologiniais radiniais. Melioruojant Šventosios laukus, 1965 m. jis aptiko pirmuosius radinius. M. Balčius pranešė archeologei R. Rimantienei apie tai, kad darbininkai iškasė senienų. Ėmus archeologinei grupei kasinėti, Šventojoje buvo atrasta neolito laikotarpio (II-III tūkst. prieš m. e.) gyvenvietės liekanos.

M. Balčius domisi numizmatika. Jis paskelbė daug straipsnių tuo klausimu, daugiausia kartu su istoriku E. Ivanausku

Šventojiškis tėvų name įkūrė archeologinių iškasenų ir senienų muziejų. Jo kolekciją sudaro antikvariniai baldai, archeologiniai radiniai, senoviniai žvejybos, kalvystės, medžio apdirbimo įrankiai, knygos, nuotraukos, buities daiktai, monetos, įvairios paskirties daiktai. Senų daiktų rinkimas – kolekcionieriaus pomėgis.

Kraštotyrininkas palaiko ryšius su muziejais, skaito pranešimus konferencijose, seminaruose, skaito paskaitas kraštotyros temomis. Šventojiškiai vadina jį vaikščiojančia istorijos enciklopedija. Jis yra daugelio publikacijų autorius įvairiuose moksliniuose ir populiariuose leidiniuose.

M. Balčius įkūrė Kuršių draugiją ir jai vadovauja. Už nuopelnus latviškai kultūrai, Kuršių draugijos įkūrimą, jos veiklą ir kuršių tradicijų puoselėjimą Latvijos prezidentė Vaira Vykė Freiberga Mikelį Balčių apdovanojo Trijų žvaigždžių ordinu (2001). M. Balčiui įteiktas Palangos miesto 750 metų jubiliejinis medalis (2003).

Nuotrauka iš Palangos viešosios bibliotekos nuotraukų fondo.

Naudota literatūra:

  • ČESNAVIČIENĖ, Irena. Mikelis Balčius: „Esu dvigubas kavalierius“, arba Kuršis nuo Šventosios. Palangos tiltas, 2002, gegužės 4, p. 4, 7.
  • GEDMINAITĖ, Vaidilė. Mikelis Balčius – Šventosios perdalinto pasaulio metraštininkas. Palangos tiltas, 2015, liepos 14, p. 3, 11.
  • KISELIŪNAITĖ, Dalia. Šventojiškis Mikelis Balčius – Latvijos ordino kavalierius. Klaipėda, 2001, kovo 17.
  • LEKAVIČIENĖ, Agnė. Mikelis Balčius: „Esu kraštotyrininkas, archeologas, kolekcininkas...“. Palangos tiltas, 2012, kovo 16, p. 8. 
  • MUSTEIKYTĖ Dalia. Kuršių ainis svečiams siūlo pauostyti kamparo skrynią. Lietuvos rytas, 2000, liepos 29, p. 4.
  • SINUŠIENĖ, Ligita. Mikelis Balčius: „Kiekvienas nori žinoti, iš kur jis yra kilęs“. Vakarinė Palanga, 2009, gruodžio 12, p. 7.
  • SKIRIUTĖ, Milda. Šventojiškio namuose – akmens amžius. Palangos tiltas, 2006, vasario 11, p.13.

Žulkus Vladas (g. 1945 04 16)

Zulkus Vladas     Archeologas, istorikas, akademikas, profesorius, habilituotas daktaras, Palangos miesto garbės pilietis

V. Žulkus gimė 1945 m. balandžio 16 d. Telšiuose. 1947 m. tėvai persikėlė į Palangą. 1962 m. jis baigė Palangos vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą (dabar – VGTU, 1962–1964). Atitarnavęs sovietinėje kariuomenėje, įsidarbino Klaipėdos hidrometeorologijos observatorijoje techniku ir neakivaizdiniu būdu studijavo okeanografiją Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) hidrometeorologijos institute (1967–1969). Paminklų konservavimo instituto (vėliau – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas) Klaipėdos skyriuje dirbo techniku, mokslo darbuotoju, archeologų grupės vadovu. V. Žulkus neakivaizdiniu būdu 1976 m. baigė Vilniaus universitetą, kur studijavo istoriją. 1985–1988 m. V. Žulkus – TSRS MA Archeologijos instituto (Maskva) aspirantas. 1988 m. jis apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją tema „Klaipėda ir jos regionas XI–XVII amžiais“. 1993 m. už šią disertaciją buvo pripažintas istorijos mokslų daktaro laipsnis. 1990–1992 m. V. Žulkus – Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius.

V. Žulkus dirbo Klaipėdos universitete (toliau – KU) Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centre (dabar – Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas (BRIAI) vyr. moksliniu bendradarbiu, 1993–1997 m. – šio mokslo centro direktorium ir dėstytoju Istorijos katedroje. 1995 m. jam suteiktas pedagoginis docento vardas. 1999 m. Lietuvos istorijos institute jis apgynė habilitacinį darbą tema „Kuršiai vakarinių baltų geležies amžiaus kultūroje ir visuomenėje“. V. Žulkui suteiktas habilituoto istorijos mokslų daktaro laipsnis. 1998–2001 m. V. Žulkus – Klaipėdos universiteto Istorijos katedros vedėjas bei vyr. mokslinis bendradarbis. 2001 m. Vilniaus universiteto taryba V. Žulkui suteikė profesoriaus vardą.  2001–2002 m. V. Žulkus KU BRIAI direktorius ir profesorius Istorijos katedroje. 2002–2012 m. V. Žulkus – Klaipėdos universiteto rektorius ir vyriausias mokslo darbuotojas KU BRIAI.

Profesorius V. Žulkus aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje: nuo 2000 m. – Lietuvos archeologijos draugijos narys; nuo 2006 m. dalyvauja Baltijos jūros regiono valstybių kultūros paveldo bendradarbiavimo programoje (Lietuvos atstovas Povandeninio kultūros paveldo darbo grupėje); nuo 2006 m. – asociacijos „Lietuvos-Vokietijos forumas“ narys, nuo 2008 m. – šios asociacijos valdybos pirmininkas; nuo 2010 m. – UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos šalių Mokslinio ir techninio patariamojo komiteto narys; nuo 2010 m. – ICOMOS Povandeninio kultūros paveldo Tarptautinio komiteto narys; nuo 2010 m. – Römisch-Germanische Komission (Deutsches Archäologisches Institut) narys; Klaipėdos ir Palangos miestų savivaldybių Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narys. Profesorius V. Žulkus pirmasis Lietuvoje pradėjo povandeninės archeologijos tyrimus ir daug prisidėjo prie Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos ratifikavimo Lietuvoje.

V. Žulkus parašė 6 monografijas, yra keleto kolektyvinių monografijų autorius, įvairiomis kalbomis paskelbė apie 150 mokslinių straipsnių. Nuo 2008 m. V. Žulkus – Lietuvos mokslų akademijos narys-ekspertas, nuo 2011 m. – tikrasis narys.

Profesorius V. Žulkus apdovanotas Palangos miesto 750 m. jubiliejiniu medaliu (2003), Klaipėdos apskrities garbės ženklu (2008), Valstybine mokslo premija už darbų ciklą „Baltai Baltijos jūros erdvėje (1994–2008 m.)“ (2009, kartu su Audrone Bliujiene ir Algirdu Girininku), suteiktas Klaipėdos miesto kultūros magistro vardas (2009), Rusijos federalinio I. Kanto vardo (Kaliningradas) universiteto garbės daktaro vardas (2009), apdovanotas Latvijos Respublikos Pripažinimo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2011), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2011).

2015 m. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už miesto vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje, prie šio tikslo prisidedant savo darbais ir ilgamete reikšminga moksline, kultūrine, visuomenine veikla, kuriant Palangos miesto gyventojų kultūrinę ir dvasinę gerovę, archeologui, istorikui, akademikui, profesoriui, habilituotam daktarui Vladui Žulkui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.

Nuotrauka iš asmeninio V. Žulkaus archyvo.

Naudota literatūra:

  • BUDRIŪNAITĖ, Dangirūta. Vladas Žulkus: „Archeologas – lyg alkanas žmogus, kuris nori suvalgyti kuo daugiau“. Vakarinė Palanga, 2010, balandžio 24, p. 7.
  • GRAJAUSKIENĖ, Livija. Vladas Žulkus: „Archeologai visus duomenis turi išsikasti kastuvais“. Palangos tiltas, 2012, lapkričio 9, p. 8.
  • KASPERAVIČIŪTĖ, Eglė. Uostamiestyje pagerbtas tolerantiškiausias metų žmogus. Klaipėda, 2007, gruodžio 10, p. 1, 4.
  • Lietuvos mokslo premijų komisija praneša, kad 2009 m. Lietuvos mokslo premijos skirtos. Mokslas ir technika, 2010, nr. 2, p. 6.
  • PILAITIS, Gediminas. Rektorius gelmių pasaulyje atsikrato kasdienių rūpesčių. Lietuvos rytas, 2006, rugpjūčio 4, p. 6.
  • Vladui Žulkui suteiktas Palangos garbės piliečio vardas. Vakarinė Palanga, 2015, liepos 8, p. 4.
  • ŽULKUS, Vladas. Palangos viešosios bibliotekos anketa žinynui „Palangos vardai“ [mašinraštis]. Palanga, 2013. [4] lap.
  • ŽULKUS, Vladas. Vladas Žulkus: „Tikrąjį gyvenimą dovanojo Lietuvos laisvė ir Palanga“. Kalbėjosi Evelina Želvytė. Vakarų ekspresas, 2015, liepos 15, p. 10.
  • Žulkus Vladas. Iš Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. Vilnius: BALTO print , 2015, d. 2, p. 1185. ISBN 978-609-95578-5-4.
  • Žulkus Vladas. Iš Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 303-304. ISBN 978-609-95578-0-9.
  • Žulkus Vladas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014, t. 25, p. 815. ISBN 978-5-420-01741-8.